Kodėl visi kalba apie tvarumą, bet gyvena ne taip?

Rugpjūčio 28 d. diskusijų festivalyje BŪTENT! Cleantech Lithuania subūrė verslo, energetikos ir finansų atstovus pokalbiui apie vieną iš pagrindinių tvarumo paradoksų: kodėl mūsų deklaruojami ketinimai gyventi ir vartoti tvariau taip dažnai nesutampa su kasdieniais pasirinkimais?

Diskusijoje dalyvavo Karolis Mirinavičius („Ignitis grupė“), Zita Markevičiūtė („Pack'n GREEN“), Darius Verseckas („Sigvi“) ir Marius Dubnikovas („Orion Securities“), o pokalbį moderavo Laima Balčiūnė, Sunrise Tech Park vadovė ir Cleantech Lithuania įkūrėja.

Kas atsakingas už pokytį, vartotojas, verslas ar valstybė? Ar tvarus pasirinkimas visada reiškia vartoti mažiau? Beveik valandą trukusi diskusija parodė, kad paprastų atsakymų čia nėra. Tačiau viena mintis pokalbyje kartojosi ypač aiškiai: vien tvarumo argumento dažniausiai neužtenka.

Kai geri ketinimai susiduria su kasdienybe

Norėti gyventi tvariau yra viena, o kiekvieną dieną pagal tai rinktis visai kas kita. Kaina, patogumas, kokybė ir įpročiai dažnai turi daugiau svorio nei abstraktus noras mažinti poveikį aplinkai. Todėl diskusijoje tvarumas buvo nagrinėjamas ne kaip moralinis pasirinkimas tarp „gerai“ ir „blogai“, o kaip labai praktiškas klausimas. Jei tvaresnis produktas yra brangesnis, mažiau patogus ar prasčiau atitinka vartotojo poreikius, vien žalio argumento gali nepakakti.

Verslui tai reiškia gana aiškią užduotį: kurti sprendimus, kurių tvarumas būtų ne vien papildoma etiketė. Jie turi konkuruoti kaina, kokybe, patogumu, technologija ir realia nauda žmogui. Tvarus pasirinkimas turi tapti tuo, kurį žmogus renkasi ne iš pareigos, o todėl, kad jis tiesiog yra geras pasirinkimas.

Tvarumas nebūtinai reiškia vartoti mažiau

Pokalbis palietė ir energetikos transformaciją. Iš pirmo žvilgsnio čia galima įžvelgti prieštarą: viena vertus, kalbame apie energijos taupymą, kita vertus, vis daugiau sričių elektrifikuojame.

Tačiau transporto, šildymo ar pramonės elektrifikacija gali reikšti didesnį elektros vartojimą ir kartu mažesnę priklausomybę nuo iškastinio kuro bei efektyvesnį energijos naudojimą.

Todėl diskusijoje tvarumo klausimas iš „kaip vartoti mažiau?“ natūraliai virto kitu: kaip vartoti protingiau?

Tas pats galioja ir kasdieniams produktams. Vertinant jų poveikį ne visada užtenka pažvelgti į vieną savybę. Svarbu, kiek ilgai daiktą naudojame, kiek išteklių reikėjo jam pagaminti, kaip efektyviai jis veikia ir ar naujas sprendimas iš tiesų yra geresnis už jau turimą.

Tvarus verslas turi veikti ir rinkoje

Diskusija neišvengiamai persikėlė ir į verslo pusę. Kalbėta apie Lietuvos technologijų bei cleantech ekosistemos pavyzdžius, tarp jų „Vinted“, „InSoil“, „Fivrec“ ir „Sigvi“. Juos sieja svarbi mintis: tvari inovacija turi išspręsti realią problemą. Ji turi sutaupyti išteklių, pasiūlyti efektyvesnį procesą, naują verslo modelį ar kitokią apčiuopiamą vertę.

Čia iškilo ir kiek nepatogesnis klausimas apie finansavimą. Ar sprendimą galima vadinti tvariu, jei jis gyvuoja tik tol, kol gauna subsidijas ar projektines lėšas? Ekonominis gyvybingumas, efektyvus kapitalo naudojimas ir gebėjimas išsilaikyti rinkoje taip pat yra tvarumo dalis. Tai ypač aktualu cleantech sektoriui, kuriame technologijos turi ne tik mažinti poveikį aplinkai, bet ir veikti realiomis rinkos sąlygomis.

Kiek darome, o kiek įrodinėjame, kad darome?

Viena įdomiausių diskusijos krypčių buvo tvarumo atskaitomybė.

Poveikio matavimas įmonėms reikalingas. Be duomenų sunku suprasti savo situaciją, nustatyti tikslus ar įvertinti progresą. Tačiau kartu kilo klausimas, kada matavimas pradeda užgožti patį veiksmą. Sudėtingos ataskaitos ir gausybė rodiklių įmonei gali būti naudingi viduje, tačiau galutiniam vartotojui jie ne visada padeda priimti aiškesnį sprendimą. Vienas emisijų skaičius be konteksto mažai ką pasako.

Todėl diskusijoje išryškėjo klausimas, aktualus daugeliui organizacijų: kiek resursų skiriame realiam poveikiui mažinti, o kiek tam, kad galėtume parodyti ir pagrįsti, jog jį mažiname? Atskaitomybė reikalinga, tačiau ji turi išlikti priemone, o ne tapti tikslu savaime.

Atsakomybės vienam perduoti nepavyks

Kas galiausiai turi pasirūpinti, kad tvarūs sprendimai taptų norma? Vien vartotojui šios atsakomybės palikti negalima. Jis renkasi iš to, kas prieinama rinkoje. Verslas kuria produktus ir paslaugas, o valstybė formuoja taisykles, infrastruktūrą ir ekonomines paskatas, kurios vienus pasirinkimus gali padaryti lengvesnius už kitus.

Todėl realus pokytis atsiranda tada, kai šios dalys pradeda veikti kartu. Vartotojui neturėtų reikėti nuolat rinktis tarp tvarumo ir kainos, tvarumo ir patogumo ar tvarumo ir kokybės. Tvarus pasirinkimas turi tapti prieinamas, patogus ir ekonomiškai racionalus.

Būtent čia ir slypi atsakymas į diskusijos pavadinime iškeltą klausimą. Atotrūkis tarp to, ką deklaruojame, ir to, kaip gyvename, mažės ne tada, kai žmonėms dar kartą pasakysime, kaip jie turėtų elgtis, o tada, kai tvaresni sprendimai taps natūralia ir patrauklia kasdienybės dalimi.