Inion vadovas Šarūnas Stanaitis: Kaupikliai Lietuvos tinkluose. Išmoktos pamokos

Pastaraisiais metais daug kalbama apie energijos kaupiklius, balansavimo rinkas ir atsinaujinančių šaltinių prijungimą prie tinklo. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, tačiau prasidėjus realiems darbams susiduriama su daugybe niuansų.

Per kelerius metus integravome tiek mažos, tiek didelės galios elektrines – saulės, vėjo ir kaupiklių projektus – bei dirbome su įvairiomis valdymo sistemomis. Ši patirtis aiškiai parodė, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir ką verta numatyti dar prieš pradedant darbus.
‍

Skirtingų elektrinių jungimas – daugiau iššūkių, nei atrodo

Vienas iš didesnių iššūkių – kelių elektrinių sujungimas į vieną balansavimo „krepšelį“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas techninis darbas. Tačiau, kai pradedi jungti šešias skirtingas elektrines, ryškėja niuansai: viena sistema leidžia valdyti, kita – ne. Vienur trūksta matavimo prietaiso, kitur – duomenų.

Viskas, kas planuose atrodė paprasta, realybėje pareikalavo dvigubai daugiau laiko. Pavyzdžiui, vienas projektas vietoje planuotų dviejų mėnesių truko keturis. Be to, procesą stipriai veikia oro sąlygos: jei saulės ar vėjo per mažai, sistemos negalima kvalifikuoti, todėl bandymai nukeliami.
‍

Lėtesni procesai

Šiais metais pastebėjome, kad dar trūksta patirties tiek operatoriams, tiek projektų vystytojams. Procesai, kurie anksčiau trukdavo kelias dienas, dabar užtrunka iki 40 darbo dienų.

Pavyzdžiui, matematinių modelių tikrinimas – anksčiau per dvi savaites gaudavome atsakymą, dabar tenka laukti du mėnesius. Priežastis paprasta – didžiulis projektų kiekis ir nauji reikalavimai, atsirandantys jau vykstant darbams. Todėl, jei anksčiau planuodavome elektrinę paleisti per porą mėnesių, dabar reikia skaičiuoti bent keturis ar penkis.
‍

Gamintojų „naujovės“, kurios dar neveikia

Kita pamoka – nepasitikėti vien popieriuje parašytomis funkcijomis. Gamintojai dažnai siūlo naujus kontrolerius ar inverterius su papildomomis funkcijomis, kurios teoriškai turėtų efektyviau valdyti kaupiklius. Tačiau praktikoje dažnai paaiškėja, kad papildomos funkcijos iki galo dar nėra išdirbtos – reikia papildomo programavimo ir testavimo, o tai gali užtrukti ir pusmetį. Todėl visada verta pasitikrinti, ar funkcija reikalinga ir ar iš tiesų veikia, o ne yra tik gamintojo aprašyme.

Kaupiklių veikimo iššūkiai

Dar viena problema, su kuria susidūrėme, – kaupiklių celių disbalansas, kai atskiros kaupiklio celės kraunasi ir išsikrauna nevienodai. Iš pradžių viskas veikia sklandžiai, tačiau po mėnesio atsiranda įtampos skirtumai, mažinantys bendrą talpą. Sistema rodo, kad kaupiklis kraunasi, bet pasiekus apie 70 % įkrovą rodmuo staiga šokteli iki 100 %. Tas pats nutinka ir išsikraunant.

Todėl būtina turėti celių balansavimo funkciją – sistemą, kuri išlygina įtampos skirtumus tarp atskirų celių ir užtikrina tolygų jų darbą. Tai galima daryti automatiškai arba reguliariai atliekant paprastą priežiūrą. Jei balansavimas nevyksta, kaupiklis palaipsniui praranda dalį talpos, o jos rodoma įkrova nebėra tiksli.

Temperatūra – dar vienas svarbus veiksnys. Viename projekte kaupiklis buvo laikomos nešildomame sandėlyje, kur žiemą temperatūra siekė apie 10 °C. Sistema bandė krauti kaupiklį, tačiau procesas sustodavo. Paaiškėjo, kad šildymo poreikis yra toks pat svarbus kaip ir šaldymo.

Kitame projekte pasitaikė priešinga situacija. Konteineris su kaupikliais buvo šildomas nuolat, net kai to nereikėjo. Dėl to klientas savaitgaliais sunaudodavo tiek elektros, kiek per savaitę uždirbdavo. Todėl itin svarbu, kad šildymo ir šaldymo sistemos būtų valdomos, o ne veiktų be pertraukos.
‍

Kibernetinis saugumas – būtinas

Dar viena pamoka – kibernetinio saugumo reikalavimai. Nuo šių metų gegužės jie galioja visiems naujiems saulės, vėjo elektrinių ir baterijų kaupiklių projektams, prijungiamiems prie tinklo. Ilgą laiką į tai mažai kas kreipė dėmesį – atrodė, kad tai tik formalumas, kurį bus galima sutvarkyti vėliau. Tačiau rugsėjį ESO pradėjo reikalauti pateikti kibernetinio saugumo ataskaitas, įrodančias, kad visos sistemos atitinka nustatytus saugumo standartus.

Tada ir paaiškėjo, kad be šių ataskaitų elektrinės paprasčiausiai nebus eksploatuojamos. Todėl planuojant naujus projektus būtina iš anksto įtraukti kibernetinio saugumo sprendimus į sąmatą.

Šios patirtys parodė, kad energijos kaupiklių ir atsinaujinančių šaltinių integracija – tai ne tik technologinis procesas, bet ir nuolatinis mokymasis, kuriame svarbiausia lankstumas, bendradarbiavimas ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių reikalavimų. Kiekvienas projektas tampa ne tik iššūkiu, bet ir žingsniu į brandesnę bei efektyvesnę energetikos sistemą.

Dr. Šarūnas Stanaitis, „Inion Software“ vadovas

‍